Išsimiegoję pakilom ir išėjom ieškot parduotuvės nusipirkt pusrytėlių. Praėję beveik iki miestuko galo ir nieko neradę, nusivylę grįžom iki viešbučio, ir čia laukė siurprizas – parduotuvė buvo lygiai už dviejų metrų nuo įėjimo I viešbutį, tik į kitą pusę.. Be komentarų.. J Nors diena ir buvo suplanuota kaip relaksinė, t.y., turėjom visą dieną gulinėt prie vandens ir ilsėtis,o pavakare nuvažiuot prie turistinės įžymybės - Etretat miesto,  rytas buvo apniukęs ir vėjuotas, todėl vietoj pirminio plano sėdom į mašiną ir išvažiavom pamaišyt apylinkių. Oras greit pasitaisė, išlindo saulė, o mes važiavom keliuku, kurį atlasas žymėjo su žaliu brūkšneliu viršuje (tai yra sutartinis vaizdingo maršruto žymėjimas).

Na ir patikėkit, šitas maršrutas buvo tikrai vaizdingesnis už tuos, kurie yra ”vaizdingi maršrutai” Vilniuje J Dar viena mus nustebinęs ir minėtinas dalykas yra tas, kad kiekvienas miestukas ar kaimas savo kaimo pavadinimo ženklą yra apkarstęs, apsodinęs gėlėm, žiedais, augalais. Atrodo labai gražiai.. Bevinguriuodami tais keliukais pravažiavom Etretatą, ir nusprendėm pasitikėt savo GPS’u ir pasukom kažkokiu lauko keliu link cap d’Antifer. Vėliau teko palikt mašiną kažkokioj a la stovėjimo aikštelėj, ir pakulniuot gerus porą km per laukus, pievas, kalniukus, pakalnes..

Nors “Cap” yra švyturys, prie švyturio mes nėjom, nes galų gale atsivėrė itin įspūdingas vandenyno ir fallaises vaizdas greta. Taip nenumatytai atvažiavę į tą vietą, prasimalėm joje geras tris valandas. Praktinis patarimas nr. 3 – važiuojant į Etretatą, labai rekomenduotina aplankyt ir d’Antifer. Deja, jis nesužymėtas jokiais ženklais ir nuorodom, ir jo ieškot teks nebent GPS pagalba. Nuo d’Antifer patraukėm ir į Etretat’ą pagaliau pamatyt legendinį “Dramblį, geriantį vandenį”.

Pats Etretatas pasirodė žavingas, bet niekuo neišskirtinis miestukas lyginant su jau anksčiau lankytais Le treportu, Wimereux ir pan., bet dėl puikių vaizdų irfallaises nenuostabu, kad tai yra viena iš pačių lankomiausių Prancūzijos vietų. Vaikščiodami miestuke, dar nusipirkom vietinių ledų – po du “rutuliukus” į vaflį kainuoja 2,5 euro, o porcija yra tokia, kad link pabaigos Evaldas su Edita jau dairėsi vienas į kitą – “ar nenori mano porcijos pabaigt?”.

Būtent tada ir supratom, ką reiškia mūsų knygoj (turėjom nusipirkę Guide to Normandy and Bretagne) parašyti žodžiai, kad aplinkiniai miesteliai garsėja oversized ledų porcijomis J Kadangi nepastebimai pradėjo vakarėt, patraukėm link viešbutuko. Praktinis patarimas nr.4 – nors keliai ten tikrai geri, ir didelių posūkių nerodo, dėl savo siaurumo ir gausybės posūkių realus vidutinis greitis neviršija maždaug 45 km/h., tad planuojant važinėtis krašto keliukais reikia įvertinti ir šį faktą. Grįžę į viešbutį kaip ir aną vakarą leidom laiką pakrantėje, dėl nemažo kelio ir daugybės planų kitai dienai sugulėm ankstokai.