10 diena. 2009.07.20 / Prancūzija / Bretane
Papusryčiavę ir prie pusryčių stalo maloniai pabendravę su čia taip pat apsistojusių prancūzų porele pakilom į kelią. Įvažiavę į greitkelį, neužtrukom pasiekti Karnaką (Carnac) – vietą, kuria mini daugybė atskirų šaltinių, kelionių organizatorių ir netgi mūsų tikrai protinga ir išsami knygutė, įtraukusi Karnaką į “25 dalykai, kurių nevalia praleisti Normandijoje ir Bretanėje” sąrašą. Tiksliau, ne patį Karnaką, o Karnako megalitus, eilėm ir sistemingai sustatytus akmenis, kurie pagal aprašymus turėjo būt beveik kaip garsusis anglų Stounhendžas. Turėjo.. :)
Esmė buvo ta, kad akmenų ten tikrai buvo, ir daug, ir sistemingai sustatytų, bet.. jie buvo arba visai mažiukai, arba aptverti, arba, dažniausias variantas, ir mažiukai ir aptverti, o prie aptvertųjų patekti buvo galima tik su gido vadovaujama grupe. Nenorėjom nei užgaišt laiko, nei išlaidaut, juolab kad ir tie megalitai mus gerokai nuvylė, todėl pusvalanduką apie juos paklaidžioję nužingsniavom tolyn, sėdom į mašiną ir išvažiavom į Kuberoną (Quiberon ). Kuberonas yra siauras, keliolikos kilometrų iškyšulys, į kurį įvažiuojant vienoj vietoj eina kelias, o už kelio – tiek į vieną, tiek į kitą puses po ~10 metrų sausumos, ir vandenynas. Tai irgi populiari prancūzų kurortinė vieta. (Taip pat, planuojant kelionę ir/ar turint laiko, patartina iš Kuberono persikelt į Gražiąją Salą - kaip iš dainos neišmesi žodžių, taip ir pavadinimo nepakeisi – Belle ile ir reiškia būtent gražią salą) Šiek tiek pavažinėję radom neblogą pliažą, kuriame ir praleidom kelias valandas. Ten pirmą kartą kelionės metu įlindom į vandenyną pasimaudyt, bet ilgai neužtrukom, nes vanduo, nepaisant liepos pabaigos, buvo labai šaltas. Vakarop atvažiavę į šalia Vano (Vannes) įsikūrusį viešbutį, kuriame turėjom du numerius dviem naktim už bendrą 164 eurų sumą, buvom keletą kartų nustebinti. Pirmą kartą nustebom, kai gavom kambarį su “vaizdu į gatvę” – o gatvė yra maždaug Vilnius-Kaunas lygio greitkelis. Lango atidaryt neįmanoma, nes triukšmas baisus. Edita iškart nuskubėjo reikalaut pakeist kambarį.
Administratorė nelabai norėjo tą daryt, bet po Editos piktos veido išraiškos ir garsaus balso netikėtai “prisiminė” kad dar turi kambarių pirmam aukšte į kiemo pusę, kuris mus visai tenkino, bet kaip ir visi kiti numeriai buvo tragiškai mažas. Antrą kartą buvom nustebinti, kai Evaldui nuėjus iškraut lagamino iš mašinų, už nugaros jis išgirdo kažką riaumojant lietuviškai, ir atsisukęs išvydo link jo bėgantį stambų ūsuotą dėdulę, kuris buvo labai laimingas jį ten matydamas. Kaip vėliau paaiškėjo, dėdulė, vardu Rolandas viešbutyje jau gyveno kurį laiką, mat jo fūra sugedo, o vietiniam servise negali jos pataisyt, kol negaus siunčiamų detalių. Pažintį pradėjus švęst, nustebom trečią kartą, mat Edita nusprendė, kad jei jau vargšas Rolandas čia gyvena antra savaitę, kaip jis pats teigė, tai viešbučiui derėtų padovanot jam butelį vyno, ir nuėjus pas administratorę bandė pramušt tą dovaną, tačiau išgirdo, kad tas vyrukas čia gyvena tik vieną naktį. Neaišku, kas melavo, bet viskas baigėsi tuo, kad Evaldas nuėjo atsiprašyt už įvykusį nesusipratimą J Vakarui artėjant į pabaigą paaiškėjo, kad Rolandas nebepajėgus pats pargrįžti į kambarį nuo lauke buvusios pievutės, todėl Evaldui teko jį partempt. Nors šis lyrinis herojus ir pats nesijautė itin tvirtai, tačiau už save ryškiai didesnį tiek į viršų, tiek į šonus pilietį Rolandą vistik parvilko į jo numerį ir nuėjo miegot. Likusi kompanijos dalis jau buvo sugulus prieš tai.
Visų Bonzur.lt kelionių prenumerata.