Atsikėlę patraukėm į Bretanės sostinę Reną (Rennes). Atstumas nedidelis, todėl dar leidom sau keliose vietose nusukt prie Chateaux. Vėliau, jau atvykę į Reną aplankom prekybcentrį – paskutinis rimtas užsipirkimas prieš  grįžtant atgalios į Lietuvą, tame tarpe ir lauktuvių (kurioms pagrinde pirkom saulėj džiovintus pomidorus, bretoniško alaus ir medaus-riešutų desertą, kažkuo panašų į šokoladą). Apskritai paėmus, mitas, kad Prancūzijoje brangus maistas.

Taip, parmos kumpiai ar pieno produktai tikrai nepigūs, bet nemažai produktų – pigesni nei Lietuvoj, tame tarpe sultys, alkoholis, padažai, užkandžiai, sūriai. Atvykstam į viešbutį, bet per anksti, tad važiuojam link centro. Po valandžiukės grįžtam, registruotis jau galima. Turbūt esam pirmieji viešbučio svečiai. Išankstinės rezervacija akcijine kaina yra labai geras dalykas, keturvietį rezervuojamės už 58 eurus, tačiau atvykę sužinom, kad “keturvietis” – tai du dviviečiai greta vienas kito. Nieks dėl to labai neliūdi. Pradedam ruoštis pasivaikščiojimui po Reną – miestas didelis, virš 200 tūkst. gyventojų, tad ir pažiūrėt turėtų būt ką, bet Edita pradeda jaustis ligone, pakyla temperatūra.

Tenka greit eit į viešbučio barą ieškot vaistų. Marokietiškos kilmės berniukas bare gerokai nustebina Evaldą, kai šiam paprašius brendžio sureaguoja “Brandy? What is it?”. Šiaip ar taip, pažiūrėjus visą baro asortimentą paaiškėja, kad brendžio bet kokiu atveju nėra, tad Evaldas prašo dvigubą (80gr.) džino. Berniukas be jokio pamatavimo šliūkštelna džino, paklausia ar tiek gerai. Kadangi už dvigubos porcijos kainą įpilta bene triguba, Evaldui atrodo, kad užtenka. Sugirdžius džiną su karšta arbata ir paguldžius į lovą ligonė greit pradeda atsigaudinėt, ir į pavakarę jau važiuojam į Reno centrą. Deja, smarkiai lyja lietus, malonumas mažas. Evaldas su Edita atsiskiria nuo Vaidos su Artūru ir eina į musee des beaux-arts, kur juos maloniai nustebina įėjimo kaina – 1,1 euro nuo žmogaus, nors visažinė knyga teigė, kad bus 4,5 euro. Muziejus didelis, susideda iš trijų dalių : skulptūros, istoriniai radiniai (tame tarpe jau beveik banalios, bet vistiek velniškai įdomios mumijos) ir paveikslų. Įdomiausia dalis – paveikslai, ypač turint omeny, kad eksponuojami keli Pikaso ir Rubenso paveikslai. Vaida su Artūru tuo tarpu vaikšto per lietų ir jų niekas nenustebina :)

Vėliau dar prasieinam miesto parku, kuris saulėtą dieną turėtų būt labai gražus ir spalvingas, apsukam pora ratų senamiesčiu. Tradicinių namukų gausa glosto akis. Be viso to, Renas išsiskiria dviem dalykais : pirma, kad yra labai daug jaunimo, nes kas ketvirtas miesto gyventojas – studentas (mat Rene yra labai didelis ir pripažintas universitetas), ir antra – tai mažiausias miestas pasaulyje turintis metro. O dar sako, kad trigubai didesnis Vilnius – per mažas tam miestas. Pasivaikščioję grįžtam namo ir anksti sugulam, nes laukia labai sunki diena.