Trisdešimt antra diena (Baltimore – New York) / JAV /
Nors iki New Yorko buvo likę tik apie 300 kilometrų, žinojom, kad tai bus bene sunkiausiai įveikta atkarpa. Nuo pačio ryto buvo apsiniaukę. Jautėm, kad uraganas visai netoli.
Pirmuosius kilometrus nuvažiavom ramiai, bet ta ramybė truko neilgai. Prasidėjo smarkus lietus, vietomis taip įsilydavo, kad matomumas buvo vos keli metrai, tekdavo įjungti avarinį signalą ir tikėtis, kad kiti vairuotojai įstengs mus įžiūrėti. Po truputį, per vargus sugebėjom vis dėl to saugiai pasiekti Didįjį Obuolį. Beje važiuojant nuo Baltimorės iki New Yorko teko sumokėti net 30$ kelių mokesčių.
Po kurio laiko lietus aprimo. Užvažiavom į viešbutį, ten palikom visus daiktus. Skubėjom, nes turėjom tik valandą suspėti grąžint mašiną ALAMO kompanijai, prieš tai dar reikėjo užsipilti pilną baką benzino. Kaip tyčia pirmoje degalinėje į kurią užvažiavom jau buvo pasibaigęs benzinas, matyt niujorkiečiai į artėjantį uraganą žiūrėjo rimtai. Antroje degalų stotelėje pasisekė labiau. Be problemų užsipylėm degalų ir nurūkom į ALAMO ofisą. Liūdna buvo atsisveikinti su mūsų SONATA. Vis dėl to su ja išgyvenom vienas įspūdingiausių akimirkų savo gyvenime. Ji buvo mums ne tik priemonė nusigauti iš taško A į tašką B, bet taip pat sudėtingiausiomis mūsų kelionės akimirkomis suteikdavo taip reikalingą pastogę. Visą gyvenimą atsiminsim ją ir minėsim tik geru žodžiu. Nes ne kiekviena mašina be jokių problemų sugeba nuvažiuoti 17600 kilometrų per tokį trumpą laikotarpį. Mūsų SONATĖLĖ sugebėjo. Atidavimas vyko sklandžiai. Alamo darbuotojas apžiūrėjo mašiną, neradęs jokių pažeidimų pasirašė reikalingus popierius, su jais nuėjom pas vadybininką, susimokėjom visą nuomos sumą. Ir buvome laisvi.
Ištuštėjusiomis Manheteno gatvėmis paržygiavome į viešbutį. Viešasis transportas jau nebevažiavo. Buvo keista matyti tokį tylų miestą. Trečią valandą beveik viskas jau buvo uždaryta. Einant į viešbutį prasilenkdavome tik su pavieniais, namo skubančiais praeiviais. Visur daugybė policijos. Kuri po truputį pradėjo blokuoti kelius vedančius link pakrantės.
Parsigavę į savo belangę, iškarto įsijungėm CNN ir pradėjome sekti tiesioginę transliaciją. Vienintelė tuo metu mūsų baimė buvo, kad tik neatjungtų elektros. Kadangi uraganas patį New Yorką pasiekti turėjo tik naktį, tai mes po kelių valandų nobodžiavimo prie TV nutarėm išeiti prasiblaškyti į miestą. Juk ne kiekvieną dieną gali pamatyti tokį tuščią šį miestą. Gatvėse žmonių šį kartą buvo daugiau nei prieš kelias valandas, matyt jie kaip ir mes suvokė, kad dar per anksti panikuoti ir slėptis. Nutarėm nueiti link Little Italy rajono ir neapsirikom. Čia radom net kelis veikiančius jaukius restoranėlius. Visi jie buvo sausakimši. Nes žmonėms tą vakarą nebuvo daugiau kur beeiti. Ir mums pasisekė viename iš jų susirasti stalelį. Taigi vietoj to, kad sėdėtume viešbutyje ir bandytumėm bijoti artėjančio uragano prie TV, mes praleidome įdomų vakarą linksmoje kompanijoje.
Grįžę namo dar šiek tiek pažiūrėjom žinias ir ėjom miegoti, tikėdamiesi, kad viskas bus gerai.
Nuvažiuota 320 kilometrų.Visų Bonzur.lt kelionių prenumerata.